TROLEIBUSAS

    Tas jausmas, kai važiuoji troleibusu, žmonės glaustosi prie tavęs, saldūs ir aštrūs kvepalai persipina tarpusavy, užuodi cigarečių kvapą, sklinda moters balsas, kuris praneša stoteles, ir priešais tave susiraukę žmonių veidai, kiekvienas kažkuo nepatenkintas, su savo rūpesčiais juda link gyvenimo tikslų. Ir staiga tolumoje spindi žmogaus šypsena, tokioje minioje jis atrodo, kaip pamišęs. Jis mato tai, ko nemato kiti. Visi skuba su savo problemomis taip ir nepamatę gyvenimo grožio, nepastebi to, ką pastebi jis. Taip, jis laiko save laimingu žmogumi, nors namuose chaosas, o darbe nebaigti reikalai. Jis kiekvieną dieną pastebi kažką naujo, važiuodamas mato viską aplinkui vietoj to, kad kiti žvilgčioją į laikrodžius kas minutę. Jei kas ir pažvelgia pro langą pamato blankius senus pastatus ir bėgančius praeivius. Tačiau, jis žiūrėdamas į tapačią vietą šypsosi, lauke šviečia saulė, puikus rytas, balkonuose žydi gėlės, vaikinas lėtu žingsniu eina su gėle rankose ir neišblėstančia šypsena veide, kuris įsivaizduoja susitikimą su gėlių mylėtoja. Troleibusas, lyg mūsų gyvenimas, visi šalia tavęs, įvairiomis nuomonėmis ir problemomis, visi skundžiasi ir verkia blanki minia prieš tave, bet žmogus į kurį norisi žiūrėti ir yra tas, kuris su šypsena veide, bet juo nepasitiki, nes tai atrodo netikra, bet jis pakelia gyvenimą, parodo jį gražesnėmis spalvomis, nors tu jį ir matai niūrų, bet kai pradedi šypsotis, kaip pamišėlis sutiktas troleibuse, krūtinėje jauti širdies dūžius, ir gėlės balkone ir vaikina einanti link tavęs su gėle rankose ir neišblėstančia šypsena veide.

Tai buvo mano pradžia...

       Rudens vakaro vėjas švelniai glostė mūsų kūnus, tada to nejautėm, bet tai prisiminus, atrodo, kad tada jau buvo aistra akyse. Tai buvo pirmas stebuklingas vakaras, kada tau kažką pajaučiau, bet tada nesupratau to jausmo, norėjosi beprotiškai prie tavęs prisiliesti, paėmiau tau už parankės, bet tuo viskas ir baigėsi, pritrūko drąsos kažką pasakyti, tik žiūrėjau tau į akis ir šypsojausi, lyg juokaudama. Prieš miega galvojau apie tave ar tai tikra, bet susimasčiau ir nusprendžiau, kad tai tik susižavėjimas tavim, kažkoks keistas artumo troškimas, ta akimirka, nuraminau save ir tikrai ilgam, tai buvo pamiršta. Kol, mūsų keliai vėl nesusidūrė. Per festivali tikėjausi, būti arčiau tavęs, bet išėjo atvirkščiai, tu buvai kažkur toli, o aš buvau kito glėbyje, kurį mačiau pirmą kartą, kuris man visai nerūpėjo, tik paskandino mano vienišumą, ta akimirka, kurio vardo po kelių sekundžių jau neprisiminiau. Pamačius, kad pastebėjai mus, pasijaučiau tragiškai, viduje, atsirado kažkokia gėda ir jaudulys, pagalvojau, kad tą akimirką sprogsiu, bet išorėje apsimečiau, kad to ir nemačiau. Pamenu, dvi merginas, kurios tiesiog plėšė mane per puse. Viena iš jų panelė, su kuria norėjai būti, pamenu, kai žiūrėjau į jos nuotrauka ir sakau, kad graži, būk su ja, nors tikrai to nenorėjau, pavydas, tiesiog ėjo per kraštus, bet tvardžiausi, niekada to neparodžiau, vis labiau norėjau tavęs, bet vistiek galvojau, kad tai laikina. O kita, tu ja gerai žinai, ji tiesiog kratė mane ir tebekrato dabar, taip nepatiko ji labiausiai man todėl, kad tu su ja bendravai, bet nepatinka ir kaip žmogus, ko labiausiai nepakęsdavau ir galvodavau, kad išprotėsiu, tai kai pamatydavau jos post'ą ir tave pažymėta jame. Tas laikas buvo įdomus, taip iki galo, tada savęs nesupratau, viena diena nervinuosi, kad bendrauji su kitom, kita diena jau pamiršdavau tave, vos pamačius, istorija kartodavosi. Bet galutinai supratau, kad negaliu kitaip, kai neatsispyriau savo troškimui miegoti šalia tavęs, kai net rankos negalėjau suvaldyti, ji norėjo laikyti tavo ranka, ir buvo visai nebesvarbu, ką kiti pagalvos. Taip, visi jau seniai šnekėjo, kad mes kartu, nors taip nebuvo, visada tai neigdavau, nors giliai širdyje norėdavau, kad tai būtų tiesa. Kiekvieną kartą vis arčiau norėdavau būti šalia tavęs. Ta diena kine buvo nepakartojama, tas galvos uždėjimas ant tavo peties buvo beprotiškas traukimas, bučinio tą dieną iš tavęs nesitikėjau, bet tai buvo nepakartojama, grįžau namo ir galvojau apie tai, mintyse vis tai kartojosi ir kartojosi, masčiau ar nesapnuoju, mintyse buvo žodžiai "Pagaliau tai įvyko, jis mano!". Norėjau, beprotiškai norėjau kitos dienos, vėl pamatyti tave, kad būtum šalia. Vakarą miške galvojau ištirpsiu tavo glėbyje, tavo žodžiai, buvo tai - ko aš laukiau… Tai buvo mano pradžia...

Tai mano gyvenimas

Niekuo nesimėgauju...
Visada laukiu to, kas bus vėliau.
Manau, visi taip daro, skuba gyventi.
Nesustoja pasimėgauti akimirka.
Per daug užsiėmę nuolatiniu skubėjimu.
Tam, kad kada nors galiausiai galėtų užsiimti tuo, kas iš tikrųjų patinka.
Kartais būna, tokios akimirkos,  kai sustoju ir galvoju...
„Pala!Tai mano gyvenimas.
Geriau sulėtinsiu tempą ir mėgausiuosi juo.
Nes viena diena visi atsidursim po žeme ir tai bus pabaiga,  mūsų  nebebus“...

...

Visada galvoji apie tai, kaip buvo gerai, ar bus kada nors geriau... Visada kažko trūksta, tai laiko, tai jėgų, tai noro, niekada nepagalvoji, kad viskas iš tiesų ir yra gerai... Bet tik tu to nematai, vis aplinkui bėdos, rūpesčiai, susiraukia žmonės, žiūrintys į tave su pavydu, o kartais net panieka... Per visa šita šlamšta, net nepastebi tave mylinčiu žmonių, jų rūpesčio, atrodo, kad jų nėra... Į viską numoji ranka ir net nesistengi, kad viskas būtų geriau, viskas seniai nusibodo ir net nežinai kada tai baigsis, norisi, kad savaime viskas išsispręstų nors ir žinai, kad taip nebus, atrodo, kad niekas nesupranta, nors kartais visai ir nenori, kad suprastų... Iš gyvenimo reikalauji visko, nors pats jam nieko neduodi ir vėl gi mintys, kad nori jog būtų viskas, kaip anksčiau, o dar geriau, jei būtų ateitis, kurioje mes visi būtume laimingi... Kiekviena diena nutinka kažkas naujo, bet kodėl turi vis nutikti tai ką reikėtų pamiršti, nors pats sau viską primeni, nesugebi susitvarkyti su savo mintimis, kurių net ir nesinori niekam atskleisti, kiekvienas turi savo galvoje, tai ko niekam nenori sakyti, tai, kas amžinai liks tik jų…

Mes Buvom Angelai

Sniege ištipro lašas kraujo
Seka mano pėdomis kažkas man naujo
Meldžiuos, kad šiąnakt likčiau gyvas
Žmonės šneka valdo angelus pavydas
Šešėliai lange, šešėliai lange.

Kai pribaigsi nuplėšk man sparnus
Nepriims manęs tokio dangus
Juodo angelo glėbyje aš užmigau šiek tiek
Jei būčiau gyvas, tai žinočiau kodėl.

Buvau garbingai sumedžiotas
Ledo kambary ant kailių suviliotas
Tai ji kurios dėka aš gyvas
Bet ne šiam pasauly aš tik jos kaimynas.

Mes buvom angelai, mes buvom angelai


Kai pribaigsi nuplėšk man sparnus
Nepriims manęs tokio dangus
Juodo angelo glėbyje aš užmigau šiek tiek
Jei būčiau gyvas, tai žinočiau kodėl.

Galbūt pagaliau aš laiminga???

Laiminga?

Nežinau, kaip tai pavadinti, galbūt laimė..

O gal tiesiog pagaliau pamiršimas visko, kas buvo...

Ir nauja gyvenimo pradžia?

Pasakytum, jog įsimylėjau, bet aš pati to nežinau..

Meilė, tai per daug atsakingas žodis...

Meile, to dar pavadinti negalėčiau, bet..

Kad kažkas yra..

Kas verčia mane galvoti apie jį.

Ir aš laiminga!

Be galo laiminga!!!

Kad tos mintys ne apie tai, kas mane skaudino ilgą laiką, ne apie tave o apie naują žmogų...

Tą jausmą jau seniai buvau pamiršusi...

Kada džiaugiesi dėl smulkmenų ir kada pradėti džiaugtis gyvenimu.

Seniai to laukiau, labai seniai...

Net negalvojau, kad ta diena kada nors ateis...

Ir pagaliau!

Aš galiu ištrinti viską...

Viską, kas buvo...

Nuotraukas, visus prisiminimus...

Ir jų nei kiek ne gaila!

Ir svarbiausia galiu ištrinti tave...

Ir nei kiek nenorėčiau grįžti atgal ir kartoti tai nuo pradžių ar kažko pakeisti...

Taip, tai buvo..

Viskas be išimties buvo...

Tikėjom, mylėjom, o galiausiai kentėjom...

Bet šiandien ta diena, kai galiu drąsiai pasakyti...

Kad negalvoju apie tave!

Nei kur esi,

Nei su kuo,

Nei kaip tau sekasi...

Ne, nelaikau ant tavęs jokio pykčio!

Bet tiesiog išnykai visiškai iš mano minčių...

Ir tikrai nenoriu, kad grįžtum...

Ko noriu dabar?

Tai padaryti kitą žmogų laimingiausia pasaulyje su manimi!

Noriu įsimylėti!

Mylėti tūkstančius kartų labiau nei pirmą kartą ir nepaleisti niekada laimės iš savo gyvenimo...

Negrįšiu...

Galbūt jau pamiršau viską,
Kas buvo...
Noriu visko iš naujo,
Naujo gyvenimo puslapio...
Negrįšiu į ten, kur buvo skaudu...

"Negrįšiu...
Kaip žmonės negrįžta...
Kaip triukšmas rūke vandeniu virsta
Išeisiu...
Kaip žmonės išeina...
Kaip garsas palieka pamirštą dainą..."