Pilieti,
pasaulis keistas ar ne? viena diena žinai
dėl ko gyveni, esi laimingas ir džiaugiesi savo gyvenimu, o kita diena
nežinai, kur pasislėpti nuo šurmulingos visuomenės, o trečia tiesiog
jautiesi vienišas... šiandien man nei pirma, nei antra, nei trečia diena,
šiandien jaučiuosi ypatingai keistai, lyg 3 in 1, tai lyg pirma diena,
nes vyksiu į festa vakare, lyg antra, nes esu kažkokia nuvargusi ir
nieko nesinori, lyg trečia, nes vis tiek jaučiuosi vieniša...
tikriausiai įdomu, kas aš per asmenybė, kodėl rašau ir neduotu tau
ramybės? kodėl pasirinkau tave? ir galbūt keistai rašau, gal filosofuoju
ar kažkas kitas labai keisto... tiesiog šiandien mintys kažkur ir apie
kažką klajoja, net pati nebežinau apie ką... Norisi nuo visų pabėgti,
bet tuo pačiu mintys sukasi galvoje, kaip suorganizuoti 18-iotiko
gimtadienio vakarėlį, gal net nedaryčiau jo, bet prižadėjau draugams, o
dabar nerandu tinkamo varianto sau, negaliu atsikratyti minčių apie
kažkokia vienatvę, bet gėda kam nors apie tai pasakyti, nes draugai tik
garsiai nusijuoktų, nes turiu tų draugų, pilna aplinkinių, bet nežinau
ar kas suprastų ko man iš tikrųjų trūksta, o trūksta to vienintelio
žmogaus, trūkta meilės, noriu įsimylėti per naujo, bet vėl gi bijau,
atstumiu viską,kas aplinkui mane, nes bijau vėl nudegti... Bet vis tiek
norėčiau... nemėgstu šio vienatvės jausmo. Svajoju apie tobula jausmą,
apie laimę gyvenime, bet gal jau to nebėra, gal jau tai tik mitas... Man
dar tik 18-ika bus, o jau mano mintys apie tai, kad nėra prasmės, be
meilės.. daug kas pasakytų, jog gyvenimas prieš akis, nes taip ir yra,
turiu daug tikslų, daug svajonių, bet viskas atrodo beprasmiška, kai
nėra žmogaus su kuo galėtum viskuo pasidalinti, ar net gi menkiausio
dalyko sulaukti palaikymo ar užuojautos negali...Atrodo netenku visko po
truputi, iš pradžių artimų žmonių, po to ateina ne sekmės, nenoras būti
savimi, pasikeisti, būti nepasiekiamai ir niekuo nepasitikėti... Bert
laikui bėgant su viskuo susitaikai, juk tai tavo gyvenimas, turi judėti
toliau, žinai, kad niekas nepasikeis, jei bus kaip yra dabar... Mėgstu
žmones, dievinu bendravimą, tad atstumti kitus yra sunku, bet kartis
būtina.. Nemėgstu kaip skaudina mane, todėl to nedarau pati, bet visada
viską sakau tiesiai šviesiai, nesuteikiu niekam vilčių ten, kur jų
nėra... Nepavydžiu žmonėms, kuriems visada sekasi, neturiu tokios
savybės, o kodėl, nes jie nejaučia laimės jiems viskas įprasta ir
banalu. O pagalvojus, kiek žmogus praeina nesėkmių kol pasiekia savo
tikslą, kaip jis jaučiasi, jam norisi visam pasauliui rėkti, kad
pagaliau jis laimingas. Mūsų gyvenimas, kaip loterija vieniems sekasi,
kitiems ne. Bet jei nepirksi bilieto, tai niekada ir nepasiseks, kaip ir
jai nebandysi įgyvendinti savo svajonių, jos ir neišsipildys. Ar tu
žaidi gyvenimo loto? Pas mane šeimoje, esam dviese aš ir senelis,. jis
žaidžia teloloto, o aš - gyvenimo loto. Jis jau atsižaidė gyvenimo loto,
o teloloto bilietus perka kiekviena sekmadieni, nors ir nieko nelaimi,
jis tikisi. Man tai kvaila, nes netikiu, jog kada nors, ką nors išlos,
bet jis tiki tuo. Gyvenimo loto žaisti sunkiau, nes turiu rizikuoti
vertybėmis ir kitais dalykais, ne tik pinigais, o jei ir pinigais tai ne
dvejais litais..
. Gyvenimas mums ruošia staigmenas, ne visada malones, ir kur
kas dažniau išbandymus, nei sėkmę ir laimę... Dažnai susimastai, kada
pagaliau būsi laimingas,o jei kas nors tai pasakytų, tai, kas nuo to
pasikeistų? Manai, kad tai būtų į gera? Galbūt... jei tai būtų gera
žinia, jog nuo rytojau tau pradės sektis, o jei ne, kas tada? Pultum į
neviltį ir tuo nieko nepakeistum... Kartais galvoju, jog savo ateitį,
sėkmę ar nesėkmę, galime nulemti patys, nesu aš būrėja, magė, ragana ar
dar koks kitas velnias, bet mūsų mintys tikrai daug gali, kaip galvoji
taip ir atsitinka, o pavyzdžiui, kaip "dežavų", jau kažkur matei, tik
pats nežinai, kur... dar sapnai, juk dažnai taip būna, apie ką galvoji
tą ir susapnuoji, arba jų reikšmės, man jos išsipildo, bet ne tiesiogine
prasme ir ne tai ką rašo sapnininkuose, bet tik po to supranti, ką tas
sapnas tau norėjo pranešti, atsimenu pora sapnų, kuriuos sapnavau dar
visai maža ir jų tikrai nepamiršau, nes jie išsipildė, bet perkeltine
prasme ir pakeitė mano gyvenimą. Gal tik aš čia tokia viena, kuri taip
galvoja??? net nežinau, kartais užplūsta minčių lietus ir galiu kalbėti
apie viską, gal net nenaudinga ar neįdomu, bet tau rašau, nes tikiuosi,
kad suprasi mane, dar nei karto nerašiau tokio laiško, tiesiog apie
nieką... Būdavo prisistatymas, kalbėjimas apie tai ką veikiu gyvenime,
bet jausmai lieka paslėpti, tad šį kartą pradėjau ne nuo to. Galbūt
nuvyliau tave, bet norėjau išsilieti, jei šis laiškas liks pamirštas ir
neatrašytas suprasiu, kad pagalvojai, jog esu beprotė, kokia, ar šiaip
mergina, kuriai dėmesio trūkumas, ne taip nėra, man dėmesio netrūksta,
tiesiog jaučiuosi vieniša, nors esu apsupta žmonių. Nėra to, kam
galėčiau sakyti viską ir apie viską...
Su ilgesiu...
