Galbūt pagaliau aš laiminga???

Laiminga?

Nežinau, kaip tai pavadinti, galbūt laimė..

O gal tiesiog pagaliau pamiršimas visko, kas buvo...

Ir nauja gyvenimo pradžia?

Pasakytum, jog įsimylėjau, bet aš pati to nežinau..

Meilė, tai per daug atsakingas žodis...

Meile, to dar pavadinti negalėčiau, bet..

Kad kažkas yra..

Kas verčia mane galvoti apie jį.

Ir aš laiminga!

Be galo laiminga!!!

Kad tos mintys ne apie tai, kas mane skaudino ilgą laiką, ne apie tave o apie naują žmogų...

Tą jausmą jau seniai buvau pamiršusi...

Kada džiaugiesi dėl smulkmenų ir kada pradėti džiaugtis gyvenimu.

Seniai to laukiau, labai seniai...

Net negalvojau, kad ta diena kada nors ateis...

Ir pagaliau!

Aš galiu ištrinti viską...

Viską, kas buvo...

Nuotraukas, visus prisiminimus...

Ir jų nei kiek ne gaila!

Ir svarbiausia galiu ištrinti tave...

Ir nei kiek nenorėčiau grįžti atgal ir kartoti tai nuo pradžių ar kažko pakeisti...

Taip, tai buvo..

Viskas be išimties buvo...

Tikėjom, mylėjom, o galiausiai kentėjom...

Bet šiandien ta diena, kai galiu drąsiai pasakyti...

Kad negalvoju apie tave!

Nei kur esi,

Nei su kuo,

Nei kaip tau sekasi...

Ne, nelaikau ant tavęs jokio pykčio!

Bet tiesiog išnykai visiškai iš mano minčių...

Ir tikrai nenoriu, kad grįžtum...

Ko noriu dabar?

Tai padaryti kitą žmogų laimingiausia pasaulyje su manimi!

Noriu įsimylėti!

Mylėti tūkstančius kartų labiau nei pirmą kartą ir nepaleisti niekada laimės iš savo gyvenimo...