Visada galvoji apie tai, kaip buvo gerai, ar
bus kada nors geriau... Visada kažko trūksta, tai laiko, tai jėgų, tai noro,
niekada nepagalvoji, kad viskas iš tiesų ir yra gerai... Bet tik tu to nematai, vis
aplinkui bėdos, rūpesčiai, susiraukia žmonės, žiūrintys į tave su pavydu, o
kartais net panieka... Per visa šita šlamšta, net nepastebi tave mylinčiu žmonių,
jų rūpesčio, atrodo, kad jų nėra... Į viską numoji ranka ir net nesistengi, kad viskas būtų geriau, viskas seniai nusibodo ir net nežinai kada tai baigsis, norisi, kad
savaime viskas išsispręstų nors ir žinai, kad taip nebus, atrodo, kad niekas
nesupranta, nors kartais visai ir nenori, kad suprastų... Iš gyvenimo reikalauji
visko, nors pats jam nieko neduodi ir vėl gi mintys, kad nori jog būtų viskas, kaip
anksčiau, o dar geriau, jei būtų ateitis, kurioje mes visi būtume laimingi... Kiekviena diena nutinka kažkas naujo, bet kodėl turi vis nutikti tai ką reikėtų pamiršti, nors pats sau viską primeni, nesugebi susitvarkyti su savo
mintimis, kurių net ir nesinori niekam atskleisti, kiekvienas turi savo
galvoje, tai ko niekam nenori sakyti, tai, kas amžinai liks tik jų…
