Negrįšiu...

Galbūt jau pamiršau viską,
Kas buvo...
Noriu visko iš naujo,
Naujo gyvenimo puslapio...
Negrįšiu į ten, kur buvo skaudu...

"Negrįšiu...
Kaip žmonės negrįžta...
Kaip triukšmas rūke vandeniu virsta
Išeisiu...
Kaip žmonės išeina...
Kaip garsas palieka pamirštą dainą..."

Ilgesys

Pasiilgau tavęs...

Nors jau greitai puse metų, kaip tavęs nėra šalia... Netikiu, kad viskas tikra tai lyg sapnas, viskas įvyko taip greitai. Atrodo, kad tuoj įžengsi pro kambario duris su šypsena veide. Labai dažnai sapnuoju tave ir visada bijau, ką tu pasakysi sugrįžusi, pamačiusi, kad nebeliko tavo daiktų... Taip gailiuosi, kad tiek daug tau nepasakiau, net nežinau ar kada rimtai sakiau kokia esu tau dėkinga už viską, ir kaip tave myliu. Atidavei man savo visa gyvenimą, aukojaisi dėl manęs. Dažnai nesupratau savo klaidų. O dabar trūksta tavęs, tavo šilumos patarimų visko... Neturiu kam tiek papasakoti kiek pasakojau tau. Jaučiuosi vieniša ir nesuprasta. Dažnai prisimenu mūsų paskutinį pokalbį ir sunku sulaikyti ašaras akyse. Tavo noras buvo, kad likčiau čia, Lietuvoje, kad niekur nevažiuočiau. Taip ir atsitiko likau čia... Bet nesijaučiu laiminga, nes tuo sprendimu praradau du brangiausius žmonės, tu išėjai iš mano gyvenimo, o aš praradau tai, kas manęs laukė ten... Palikai man pareiga, palikai, kuo rūpintis ir aš prižadu tau, kad ir kas be nutiktu juo rūpintis. Bijau prarasti ir jį, labai bijau... Tada tikrai nebeturėčiau nieko... Jūs man atidavėt visą savo gyvenimą, aš atiduosiu jam savo gyvenimo tiek kiek reikės. Man  tiek daug galvoje klausimų, kaip tu jautiesi, ką galvojai paskutinę akimirką, ką norėjai pasakyti prieš išeidama. Taip norėčiau, kad būčiau galėjusi tada būti šalia, laikyti tave už rankos.  Kovo 8 tai diena kurios nepamiršiu visą savo gyvenimą. Taip norėjau tave pasveikinti. Su dideliu džiaugsmu tau skambinau, rūpėjo, kaip įsikūrei sanatorijoje, kaip jautiesi... Bet pakeliai ne tu... Vos išgirdusi moters balsą, kuris klausia, kas būsiu tau ir kiek man metų supratau, kad kažkas negerai. Per daug bijojau kalbėti, todėl padaviau telefoną jam, išgirdusi jo žodžius “negali būti jūs kažką sumaišėte” supratau, kad tai pabaiga... Kaip stovėjau, taip ir susileidau vietoje. Skubėjome į ligonine, atsisėdau gale ir visa kelia pratylėjau... Netikėjau niekuo, vis tikėjausi, kad nuvažiuosim ir pasakys, kad jie susimaišė, kad viskas gerai. Bet to nebuvo... Tiek visko aiškino, bet nieko negirdėjau, stovėjau priešais daktarę, bet mintys buvo kitur... Pranešti šią žinia kitiems buvo dar sunkiau, nes tu buvai brangiausias žmogus visiems ir tebesi ir visada tokia būsi. Ko labiausiai dabar gailiuosi, kad nevadinau tavęs MAMA, nes man tokia ir buvai....

Mintys

Mintys, lyg klajūnės...

Kažką pamiršti, kažką vėl prisimeni...

O galbūt, net nenori pamiršti, nors sau įrodinėji, kad tai būtų puiku...

Bet, kodėl, kai pamiršti atsiranda priežastys vėl prisiminti...

Palieki viską giliai širdyje, kur niekas nerastų, bet tu vėl čia ir jauki mano gyvenimą...

Kam to reikia?

Kartais nesuprantu, ar tu specialiai atsirandi, kai viskas užgyja...

Ar nori mane kankinti visą laiką...

Ar tiesiog dėl ne aiškių priežasčių nenori, jog tave pamirščiau...

Bet jei vis atsirandi mano kelyje, reiškias ir tu manęs nepamiršti...

Tačiau, net nežinau, tai gerai ar blogai...

Žinau, kad nori būti šalia...

Sakiai tai ne kartą ar bent jau leidai tai suprasti...

Bet kodėl negali pasirinkti, kas tau svarbiau?

Niekada to nesupratau ir nežinau ar leisi tai suprasti...

Mintys vis bėga link tavęs, noriu pamiršti, bet vėl negaliu...

Atrodo, lyg ir nėra, kam tave priminti, bet vis tiek viskas primena tave...

Aš ir pati nežinau, ko noriu...

Ir kas būtų geriau, ar pamiršti, ar vėl būti kartu...

Nes ir tai ir tai be galo sunku...

Ir tikriausiai net  neįmanoma...

Laiškas apie nieką...

Pilieti,

pasaulis keistas ar ne? viena diena žinai dėl ko gyveni, esi laimingas ir džiaugiesi savo gyvenimu, o kita diena nežinai, kur pasislėpti nuo šurmulingos visuomenės, o trečia tiesiog jautiesi vienišas... šiandien man nei pirma, nei antra, nei trečia diena, šiandien jaučiuosi ypatingai keistai, lyg 3 in 1, tai lyg pirma diena, nes vyksiu į festa vakare, lyg antra, nes esu kažkokia nuvargusi ir nieko nesinori, lyg trečia, nes vis tiek jaučiuosi vieniša... tikriausiai įdomu, kas aš per asmenybė, kodėl rašau ir neduotu tau ramybės? kodėl pasirinkau tave? ir galbūt keistai rašau, gal filosofuoju ar kažkas kitas labai keisto... tiesiog šiandien mintys kažkur ir apie kažką klajoja, net pati nebežinau apie ką... Norisi nuo visų pabėgti, bet tuo pačiu mintys sukasi galvoje, kaip suorganizuoti 18-iotiko gimtadienio vakarėlį, gal net nedaryčiau jo, bet prižadėjau draugams, o dabar nerandu tinkamo varianto sau, negaliu atsikratyti minčių apie kažkokia vienatvę, bet gėda kam nors apie tai pasakyti, nes draugai tik garsiai nusijuoktų, nes turiu tų draugų, pilna aplinkinių, bet nežinau ar kas suprastų ko man iš tikrųjų trūksta, o trūksta to vienintelio žmogaus, trūkta meilės, noriu įsimylėti per naujo, bet vėl gi bijau, atstumiu viską,kas aplinkui mane, nes bijau vėl nudegti... Bet vis tiek norėčiau... nemėgstu šio vienatvės jausmo. Svajoju apie tobula jausmą, apie laimę gyvenime, bet gal jau to nebėra, gal jau tai tik mitas... Man dar tik 18-ika bus, o jau mano mintys apie tai, kad nėra prasmės, be meilės.. daug kas pasakytų, jog gyvenimas prieš akis, nes taip ir yra, turiu daug tikslų, daug svajonių, bet viskas atrodo beprasmiška, kai nėra žmogaus su kuo galėtum viskuo pasidalinti, ar net gi menkiausio dalyko sulaukti palaikymo ar užuojautos negali...Atrodo netenku visko po truputi, iš pradžių artimų žmonių, po to ateina ne sekmės, nenoras būti savimi, pasikeisti, būti nepasiekiamai ir niekuo nepasitikėti... Bert laikui bėgant su viskuo susitaikai, juk tai tavo gyvenimas, turi judėti toliau, žinai, kad niekas nepasikeis, jei bus kaip yra dabar... Mėgstu žmones, dievinu bendravimą, tad atstumti kitus yra sunku, bet kartis būtina.. Nemėgstu kaip skaudina mane, todėl to nedarau pati, bet visada viską sakau tiesiai šviesiai, nesuteikiu niekam vilčių ten, kur jų nėra... Nepavydžiu žmonėms, kuriems visada sekasi, neturiu tokios savybės, o kodėl, nes jie nejaučia laimės jiems viskas įprasta ir banalu. O pagalvojus, kiek žmogus praeina nesėkmių kol pasiekia savo tikslą, kaip jis jaučiasi, jam norisi visam pasauliui rėkti, kad pagaliau jis laimingas. Mūsų gyvenimas, kaip loterija vieniems sekasi, kitiems ne. Bet jei nepirksi bilieto, tai niekada ir nepasiseks, kaip ir jai nebandysi įgyvendinti savo svajonių, jos ir neišsipildys. Ar tu žaidi gyvenimo loto? Pas mane šeimoje, esam dviese aš ir senelis,. jis žaidžia teloloto, o aš - gyvenimo loto. Jis jau atsižaidė gyvenimo loto, o teloloto bilietus perka kiekviena sekmadieni, nors ir nieko nelaimi, jis tikisi. Man  tai kvaila, nes netikiu, jog kada nors, ką nors išlos, bet jis tiki tuo. Gyvenimo loto žaisti sunkiau, nes turiu rizikuoti vertybėmis ir kitais dalykais, ne tik pinigais, o jei ir pinigais tai ne dvejais litais..

. Gyvenimas mums ruošia staigmenas, ne visada malones, ir kur kas dažniau išbandymus, nei sėkmę ir laimę... Dažnai susimastai, kada pagaliau būsi laimingas,o jei kas nors tai pasakytų, tai, kas nuo to pasikeistų? Manai, kad tai būtų į gera? Galbūt... jei tai būtų gera žinia, jog nuo rytojau tau pradės sektis, o jei ne, kas tada? Pultum į neviltį ir tuo nieko nepakeistum... Kartais galvoju, jog savo ateitį, sėkmę ar nesėkmę, galime nulemti patys, nesu aš būrėja, magė, ragana ar dar koks kitas velnias, bet mūsų mintys tikrai daug gali, kaip galvoji taip ir atsitinka, o pavyzdžiui, kaip "dežavų", jau kažkur matei, tik pats nežinai, kur... dar sapnai, juk dažnai taip būna, apie ką galvoji tą ir susapnuoji, arba jų reikšmės, man jos išsipildo, bet ne tiesiogine prasme ir ne tai ką rašo sapnininkuose, bet tik po to supranti, ką tas sapnas tau norėjo pranešti, atsimenu pora sapnų, kuriuos sapnavau dar visai maža ir jų tikrai nepamiršau, nes jie išsipildė, bet perkeltine prasme ir pakeitė mano gyvenimą. Gal tik aš čia tokia viena, kuri taip galvoja??? net nežinau, kartais užplūsta minčių lietus ir galiu kalbėti apie viską, gal net nenaudinga ar neįdomu, bet tau rašau, nes tikiuosi, kad suprasi mane, dar nei karto nerašiau tokio laiško, tiesiog apie nieką... Būdavo prisistatymas, kalbėjimas apie tai ką veikiu gyvenime, bet jausmai lieka paslėpti, tad šį kartą pradėjau ne nuo to. Galbūt nuvyliau tave, bet norėjau išsilieti, jei šis laiškas liks pamirštas ir neatrašytas suprasiu, kad pagalvojai, jog esu beprotė, kokia, ar šiaip mergina, kuriai dėmesio trūkumas, ne taip nėra, man dėmesio netrūksta, tiesiog jaučiuosi vieniša, nors esu apsupta žmonių. Nėra to, kam galėčiau sakyti viską ir apie viską...

Su ilgesiu...