Mintys

Mintys, lyg klajūnės...

Kažką pamiršti, kažką vėl prisimeni...

O galbūt, net nenori pamiršti, nors sau įrodinėji, kad tai būtų puiku...

Bet, kodėl, kai pamiršti atsiranda priežastys vėl prisiminti...

Palieki viską giliai širdyje, kur niekas nerastų, bet tu vėl čia ir jauki mano gyvenimą...

Kam to reikia?

Kartais nesuprantu, ar tu specialiai atsirandi, kai viskas užgyja...

Ar nori mane kankinti visą laiką...

Ar tiesiog dėl ne aiškių priežasčių nenori, jog tave pamirščiau...

Bet jei vis atsirandi mano kelyje, reiškias ir tu manęs nepamiršti...

Tačiau, net nežinau, tai gerai ar blogai...

Žinau, kad nori būti šalia...

Sakiai tai ne kartą ar bent jau leidai tai suprasti...

Bet kodėl negali pasirinkti, kas tau svarbiau?

Niekada to nesupratau ir nežinau ar leisi tai suprasti...

Mintys vis bėga link tavęs, noriu pamiršti, bet vėl negaliu...

Atrodo, lyg ir nėra, kam tave priminti, bet vis tiek viskas primena tave...

Aš ir pati nežinau, ko noriu...

Ir kas būtų geriau, ar pamiršti, ar vėl būti kartu...

Nes ir tai ir tai be galo sunku...

Ir tikriausiai net  neįmanoma...