Ilgesys

Pasiilgau tavęs...

Nors jau greitai puse metų, kaip tavęs nėra šalia... Netikiu, kad viskas tikra tai lyg sapnas, viskas įvyko taip greitai. Atrodo, kad tuoj įžengsi pro kambario duris su šypsena veide. Labai dažnai sapnuoju tave ir visada bijau, ką tu pasakysi sugrįžusi, pamačiusi, kad nebeliko tavo daiktų... Taip gailiuosi, kad tiek daug tau nepasakiau, net nežinau ar kada rimtai sakiau kokia esu tau dėkinga už viską, ir kaip tave myliu. Atidavei man savo visa gyvenimą, aukojaisi dėl manęs. Dažnai nesupratau savo klaidų. O dabar trūksta tavęs, tavo šilumos patarimų visko... Neturiu kam tiek papasakoti kiek pasakojau tau. Jaučiuosi vieniša ir nesuprasta. Dažnai prisimenu mūsų paskutinį pokalbį ir sunku sulaikyti ašaras akyse. Tavo noras buvo, kad likčiau čia, Lietuvoje, kad niekur nevažiuočiau. Taip ir atsitiko likau čia... Bet nesijaučiu laiminga, nes tuo sprendimu praradau du brangiausius žmonės, tu išėjai iš mano gyvenimo, o aš praradau tai, kas manęs laukė ten... Palikai man pareiga, palikai, kuo rūpintis ir aš prižadu tau, kad ir kas be nutiktu juo rūpintis. Bijau prarasti ir jį, labai bijau... Tada tikrai nebeturėčiau nieko... Jūs man atidavėt visą savo gyvenimą, aš atiduosiu jam savo gyvenimo tiek kiek reikės. Man  tiek daug galvoje klausimų, kaip tu jautiesi, ką galvojai paskutinę akimirką, ką norėjai pasakyti prieš išeidama. Taip norėčiau, kad būčiau galėjusi tada būti šalia, laikyti tave už rankos.  Kovo 8 tai diena kurios nepamiršiu visą savo gyvenimą. Taip norėjau tave pasveikinti. Su dideliu džiaugsmu tau skambinau, rūpėjo, kaip įsikūrei sanatorijoje, kaip jautiesi... Bet pakeliai ne tu... Vos išgirdusi moters balsą, kuris klausia, kas būsiu tau ir kiek man metų supratau, kad kažkas negerai. Per daug bijojau kalbėti, todėl padaviau telefoną jam, išgirdusi jo žodžius “negali būti jūs kažką sumaišėte” supratau, kad tai pabaiga... Kaip stovėjau, taip ir susileidau vietoje. Skubėjome į ligonine, atsisėdau gale ir visa kelia pratylėjau... Netikėjau niekuo, vis tikėjausi, kad nuvažiuosim ir pasakys, kad jie susimaišė, kad viskas gerai. Bet to nebuvo... Tiek visko aiškino, bet nieko negirdėjau, stovėjau priešais daktarę, bet mintys buvo kitur... Pranešti šią žinia kitiems buvo dar sunkiau, nes tu buvai brangiausias žmogus visiems ir tebesi ir visada tokia būsi. Ko labiausiai dabar gailiuosi, kad nevadinau tavęs MAMA, nes man tokia ir buvai....