Tai buvo mano pradžia...

       Rudens vakaro vėjas švelniai glostė mūsų kūnus, tada to nejautėm, bet tai prisiminus, atrodo, kad tada jau buvo aistra akyse. Tai buvo pirmas stebuklingas vakaras, kada tau kažką pajaučiau, bet tada nesupratau to jausmo, norėjosi beprotiškai prie tavęs prisiliesti, paėmiau tau už parankės, bet tuo viskas ir baigėsi, pritrūko drąsos kažką pasakyti, tik žiūrėjau tau į akis ir šypsojausi, lyg juokaudama. Prieš miega galvojau apie tave ar tai tikra, bet susimasčiau ir nusprendžiau, kad tai tik susižavėjimas tavim, kažkoks keistas artumo troškimas, ta akimirka, nuraminau save ir tikrai ilgam, tai buvo pamiršta. Kol, mūsų keliai vėl nesusidūrė. Per festivali tikėjausi, būti arčiau tavęs, bet išėjo atvirkščiai, tu buvai kažkur toli, o aš buvau kito glėbyje, kurį mačiau pirmą kartą, kuris man visai nerūpėjo, tik paskandino mano vienišumą, ta akimirka, kurio vardo po kelių sekundžių jau neprisiminiau. Pamačius, kad pastebėjai mus, pasijaučiau tragiškai, viduje, atsirado kažkokia gėda ir jaudulys, pagalvojau, kad tą akimirką sprogsiu, bet išorėje apsimečiau, kad to ir nemačiau. Pamenu, dvi merginas, kurios tiesiog plėšė mane per puse. Viena iš jų panelė, su kuria norėjai būti, pamenu, kai žiūrėjau į jos nuotrauka ir sakau, kad graži, būk su ja, nors tikrai to nenorėjau, pavydas, tiesiog ėjo per kraštus, bet tvardžiausi, niekada to neparodžiau, vis labiau norėjau tavęs, bet vistiek galvojau, kad tai laikina. O kita, tu ja gerai žinai, ji tiesiog kratė mane ir tebekrato dabar, taip nepatiko ji labiausiai man todėl, kad tu su ja bendravai, bet nepatinka ir kaip žmogus, ko labiausiai nepakęsdavau ir galvodavau, kad išprotėsiu, tai kai pamatydavau jos post'ą ir tave pažymėta jame. Tas laikas buvo įdomus, taip iki galo, tada savęs nesupratau, viena diena nervinuosi, kad bendrauji su kitom, kita diena jau pamiršdavau tave, vos pamačius, istorija kartodavosi. Bet galutinai supratau, kad negaliu kitaip, kai neatsispyriau savo troškimui miegoti šalia tavęs, kai net rankos negalėjau suvaldyti, ji norėjo laikyti tavo ranka, ir buvo visai nebesvarbu, ką kiti pagalvos. Taip, visi jau seniai šnekėjo, kad mes kartu, nors taip nebuvo, visada tai neigdavau, nors giliai širdyje norėdavau, kad tai būtų tiesa. Kiekvieną kartą vis arčiau norėdavau būti šalia tavęs. Ta diena kine buvo nepakartojama, tas galvos uždėjimas ant tavo peties buvo beprotiškas traukimas, bučinio tą dieną iš tavęs nesitikėjau, bet tai buvo nepakartojama, grįžau namo ir galvojau apie tai, mintyse vis tai kartojosi ir kartojosi, masčiau ar nesapnuoju, mintyse buvo žodžiai "Pagaliau tai įvyko, jis mano!". Norėjau, beprotiškai norėjau kitos dienos, vėl pamatyti tave, kad būtum šalia. Vakarą miške galvojau ištirpsiu tavo glėbyje, tavo žodžiai, buvo tai - ko aš laukiau… Tai buvo mano pradžia...