TROLEIBUSAS

    Tas jausmas, kai važiuoji troleibusu, žmonės glaustosi prie tavęs, saldūs ir aštrūs kvepalai persipina tarpusavy, užuodi cigarečių kvapą, sklinda moters balsas, kuris praneša stoteles, ir priešais tave susiraukę žmonių veidai, kiekvienas kažkuo nepatenkintas, su savo rūpesčiais juda link gyvenimo tikslų. Ir staiga tolumoje spindi žmogaus šypsena, tokioje minioje jis atrodo, kaip pamišęs. Jis mato tai, ko nemato kiti. Visi skuba su savo problemomis taip ir nepamatę gyvenimo grožio, nepastebi to, ką pastebi jis. Taip, jis laiko save laimingu žmogumi, nors namuose chaosas, o darbe nebaigti reikalai. Jis kiekvieną dieną pastebi kažką naujo, važiuodamas mato viską aplinkui vietoj to, kad kiti žvilgčioją į laikrodžius kas minutę. Jei kas ir pažvelgia pro langą pamato blankius senus pastatus ir bėgančius praeivius. Tačiau, jis žiūrėdamas į tapačią vietą šypsosi, lauke šviečia saulė, puikus rytas, balkonuose žydi gėlės, vaikinas lėtu žingsniu eina su gėle rankose ir neišblėstančia šypsena veide, kuris įsivaizduoja susitikimą su gėlių mylėtoja. Troleibusas, lyg mūsų gyvenimas, visi šalia tavęs, įvairiomis nuomonėmis ir problemomis, visi skundžiasi ir verkia blanki minia prieš tave, bet žmogus į kurį norisi žiūrėti ir yra tas, kuris su šypsena veide, bet juo nepasitiki, nes tai atrodo netikra, bet jis pakelia gyvenimą, parodo jį gražesnėmis spalvomis, nors tu jį ir matai niūrų, bet kai pradedi šypsotis, kaip pamišėlis sutiktas troleibuse, krūtinėje jauti širdies dūžius, ir gėlės balkone ir vaikina einanti link tavęs su gėle rankose ir neišblėstančia šypsena veide.